Smurtas šeimoje Lietuvoje buvo traktuojamas kaip privatus šeimos reikalas. Į tokius iškvietimus atvykę pareigūnai siūlydavo partneriams susitaikyti. Kelioms valandoms sulaikytas smurtautojas dažnai grįždavo namo ir dar labiau įpykęs mušdavo žmoną ir vaikus.
Valstybė įsipareigojo užtikrinti smurtą artimoje aplinkoje patyrusio asmens saugumą
1995 m. Pekine, Kinijoje, surengta Ketvirtoji Jungtinių Tautų (JT) pasaulio moterų konferencija, kurios metu priimtas vienas iš kertinių dokumentų moterų teisių srityje: Pekino deklaracija ir Pekino veiksmų platforma, kuri apibrėžia kovą su smurtu prieš moteris, kaip vieną iš dvylikos svarbiausių lyčių lygybės įgyvendinimo sričių. 2000 m. JT Generalinės Asamblėjos 23-ioji specialioji sesija priėmė Tūkstantmečio tikslus ir patvirtino Pekino įsipareigojimus moterų žmogaus teisių įtvirtinimo srityje. Nuo to laiko įvairios moterų organizacijos Lietuvoje kėlė smurto prieš moteris įstatymo būtinumo klausimą. Jau tuo metu buvo parengtas įstatymo projektas, tačiau jis nusėdo biurokratų stalčiuose ir nebuvo priimtas.
Tarptautinių įsipareigojimų ir atitinkamų nacionalinės teisėkūros procesų stebėsena suformavo pagrindą tikslingoms advokacijos veikloms.
Išsikeltas advokacijos tikslas – per kuo galima trumpesnį laiką (daugiausia – per 2 metus) parengti ir priimti Įstatymą dėl smurto prieš moteris.
2008 m. Lygių galimybių plėtros centras (LGPC) kartu su kitomis moterų organizacijomis ėmėsi aktyvių advokacijos veiksmų tam, kad Lietuvoje būtų priimtas progresyvus smurto prieš moteris įstatymas. Moterų organizacijos bei žmogaus teisių srityje dirbančios NVO kaip niekad sugebėjo susitelkti ir dirbti vienam aiškiam tikslui.
Bendraminčių organizacijų subūrimas advokacijos procesui užtikrino stipresnes pozicijas, bendraujant su sprendimų priėmėjais.
Iškeltas išmatuojamas, konkretus ir per tam tikrą laikotarpį įgyvendinamas advokacijos tikslas.
2008–2009 m. LGPC, vykdydamas tarptautinį projektą, atliko tyrimą, kurio metu buvo surinkti ir išanalizuoti 1991–2006 m. priimti įstatymai dėl smurto prieš moteris, vaikus ir jaunimą šalyse, 2004 m. įstojusiose į Europos Sąjungą (ES). Paaiškėjo, kad Lietuvoje, skirtingai nuo kitų ES šalių naujokių, vis dar vadovaujamasi privataus kaltinimo tvarka smurto šeimoje atvejais. Tai reiškia, kad valstybė neprisiima pareigos stabdyti šį nusikaltimą ir nemato šių nusikaltimų neigiamų pasekmių šeimai, bendruomenei ir visuomenei. Remdamasis atliktu tyrimu, LGPC ėmėsi planingų advokacijos veiksmų.
Advokacijos veiksmai rėmėsi išsamia teisės aktų analize ir surinktais įrodymais pagrįstais duomenimis.
Pirmiausia, šiam tyrimui pristatyti surengta spaudos konferencija, kurioje buvo pateiktos tyrimo įžvalgos ir rekomendacijos. Po kelių mėnesių, vykdant 16 dienų kampaniją, skirtą kovai su smurtu prieš moteris, buvo suorganizuota dar viena spaudos konferencija, kurioje pasisakė ne tik Seimo nariai, bet ir žymūs visuomenės veikėjai. Tarp jų dalyvavo ir stipriausias planetos žmogus – Žydrūnas Savickas, ištransliavęs aiškią žinią – negalima smurtauti prieš moteris. Ši žinia žiniasklaidos buvo sėkmingai paskleista visuomenėje.
Spaudos konferencija – metodas, suteikiantis galimybę išsamiai aptarti probematiką ir, atliekant advokacijos veiksmus, įtraukti žinomus veikėjus.
Taikliai advokacijos kampanijos veidu pasirinktas asmuo padėjo griauti nusistovėjusius stereotipus.
“Šiam klausimui kelti buvo išnaudoti palankūs politiniai momentai – Lietuvos pirmininkavimas Demokratijų bendrijai (2009), pirmininkavimas ESBO (2011), Europos lyčių lygybės instituto steigimas ir kitas kritinis taškas – aukšto lygio konferencija „Moterys – demokratijos stiprintojos. Geriausioji praktika“, kurios organizatorės – Suomijos prezidentė Tarja Halonen ir Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė (2011 m. birželio 30 d.). Iki šio renginio įstatymas turėjo būti priimtas. Taip ir atsitiko dėl asmeninio Prezidentės spaudimo“, – Virginija Aleksejūnė, LGPC direktorė.
2010 m. LGPC ėmėsi iniciatyvos organizuoti moterų NVO susitikimą su LR Prezidente Dalia Grybauskaite ir aptarti lyčių nelygybės ir smurto prieš moteris problemas. Susitikimas įvyko balandžio 30 d., Motinos dienos išvakarėse.
Reikšminga šventinė diena pasirinkta susitinkant su įtakingais politikais – geras būdas atkreipti visuomenės dėmesį į visuomeninę problemą.
Susitikime dalyvavo aktyviausios moterų NVO iš Vilniaus, Kauno, Kretingos ir kitų miestų, parlamentarės, atstovai iš Socialinės apsaugos ir darbo, Teisingumo, Vidaus reikalų ministerijų. Su Prezidente buvo aptartas lyčių lygybės politikos prioritetų nepaisymas Vyriausybės darbe, įstatyminės bazės, sprendžiant smurto prieš moteris problemą, neefektyvumas bei paramos moterų NVO skyrimo ribotumas. Prezidentė išreiškė palaikymą moterų NVO iškeltoms problemoms spręsti ir pažadėjo stebėti įstatymo dėl smurto šeimoje priėmimo eigą, taip pat žadėjo vetuoti, jeigu privataus kaltinimo tvarka būtų palikta.
Gerų rezultatų galima pasiekti tik sutelkus įvairių organizacijų jėgas ir veikiant keliomis kryptimis tuo pačiu metu, kad suinteresuotus asmenis pasiektų ta pati žinia iš įvairių šaltinių ir kuo dažniau.
Palaikymas aukščiausiu politiniu lygmeniu – svarbus įsipareigojimas, siekiant teisinės advokacijos tikslo.
Advokacijos veiklos metodai:
- Parengti raštai, pristatantys naujausius tyrimų duomenis ir analizuojantys neigiamą situaciją smurto prieš moteris srityje.
- Asmeniniai pokalbiai ir susitikimai su politikais, aptariant smurto problemą.
- Mokymai bei apskriti stalai aukščiausio lygio policijos, prokuratūros bei teisėsaugos atstovams.
- Tiesioginis įsitraukimas į darbo grupę, rengiančią įstatymo projektą.
- Užsienio ambasadų įtraukimas, dalijantis jų šalyse veikiančia gerąja praktika.
- Radijo laidos, straipsniai žiniasklaidoje šia tema.
- Viešos akcijos (spektaklis prie Žemaitės paminklo, kurio metu profesionalūs aktoriai ir menų kolegijos studentai suvaidino Seimo posėdį, kuriame priimamas Apsaugos nuo smurto šeimoje įstatymas. Tam buvo surinkti Seimo narių pasisakymai posėdžiuose dėl smurto šeimoje, kurie ir sudarė spektaklio dialogų turinį).
Reaguodama į viešinamą problemą, į LGPC kreipėsi Seimo narė Dalia Kuodytė, norėdama pasigilinti į moterims rūpimas problemas. Smurto prieš moteris įstatymo nebuvimas jai irgi pasirodė aktualus. Tuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) parengtas apsaugos nuo smurto įstatymo projektas buvo pateiktas Seimui. Jį priėmus, projektas imtas svarstyti Seimo komitetuose. Seimo Žmogaus teisių komiteto narė Dalia Kuodytė ėmėsi iniciatyvos peržiūrėti įstatymo projektą iš esmės ir įsteigti darbo grupę naujos redakcijos įstatymo projektui parengti. Šios grupės darbe dalyvavo LGPC atstovė, taip pat dar dviejų moterų NVO atstovės. Įstatymo projekto rengimas užtruko daugiau kaip pusę metų. LGPC pasikvietė teisės ekspertę iš Lietuvos ir teisės ekspertę iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), organizacijos Minnesota Human Rights Advocates, parengė SADM įstatymo projekto tarptautinę ekspertizę. Tarptautinių ekspertų pastabos dėl įstatymo nuostatų ribotumo ir neaiškaus teisinio reglamentavimo LGPC išplatino Seimo Žmogaus teisių komiteto sudarytos darbo grupės nariams ir siekė jas perkelti į peržiūrimą įstatymo projektą. Nors į daugelį pastabų nebuvo atsižvelgta dėl neva neatitikimo Lietuvos baudžiamiesiems kodeksams, tačiau įgytos tarptautinės ekspertizės įžvalgos sustiprino LGPC darbuotojų viešai išsakomas mintis dėl įstatymo nuostatų, apsaugant nukentėjusiąją ir stiprinant smurtautojo atsakomybę.
Sprendimų priėmėjos įtraukimas, siekiant, kad būtų priimtas įstatymas, padėjo pradėti reikalingus mechanizmus bei juose dalyvauti nacionaliniams ir tarptautiniams ekspertams.
Priėmus įstatymą, ženkliai padaugėjo pranešimų apie smurto šeimoje atvejus:
2005 m. nuo sutuoktinio ar partnerio nukentėjo 464 moterys (28 nužudytos); 2006 m. – 448 (nužudyta – 18). Įsigaliojus įstatymui, 2012 m. – 4582 nukentėjusiosios (nužudyta – 11); 2013 m. – 5636 nukentėjusiosios (nužudyta – 19). Tai rodo, kad apie problemą imta kalbėti drąsiau.
LGPC pavyko į smurto prieš moteris klausimo diskusijas įtraukti ir ES bei JAV diplomatinių atstovybių, reziduojančių Lietuvoje, atstovus, kurie nuolat palaikė glaudžius ryšius su NVO. Rengiant įstatymą, tuometinė JAV ambasadorė LGPC iniciatyva dalyvavo rengiamose konferencijose, akcijose ir apskrito stalo diskusijose, kuriose taip pat dalyvavo ir kitų šalių diplomatai, Lietuvos Vyriausybės atstovai, Seimo nariai ir NVO. JAV ambasados atstovų dėka, LGPC pavyko pakviesti JAV ekspertus iš Minnesota Human Rights Advocates organizacijos, kurie vedė profesionalius mokymus teisėjams, prokurorams ir policijos pareigūnams bei NVO
atstovams.
2011 m. gegužės mėn. buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Įstatymas įsigaliojo nuo 2012 m. sausio 1 d.
Diplomatinių atstovybių palaikymas – svarbi nevyriausybinių organizacijų parama, siekiant įtvirtinti tarptautinius žmogaus teisių standartus Lietuvoje.
